Istorija
Valstybės valdovų apsaugos istorija prasideda pirmiausiai nuo idėjos, kad genties ar valstybės vadovas turi būti saugomas, nes nuo jo išlikimo priklauso ir pačios valstybės gerovė.
Rašytinė informacija apie Lietuvos vadovų apsaugą randama dar XII a. pabaigos metraščiuose, kuriuose aprašomos lietuvių kariaunos (būriai), lydinčios savo vadus žygiuose į rusų žemes. Kariaunos formavosi iš laisvų genties vyrų aplink genties vadą. Tai buvo vado artimiausia aplinka, sudaroma iš draugų, bičiulių ir palydovų. Pavyzdžiui, XIII a. viduryje eiliuotoje Livonijos kronikoje vaizduojama, kaip Mindaugo sesers vyrui Lengveniui iš Kalavijuočių ordino nelaisvės padeda išsivaduoti jo draugai.
O 1280 m. jotvingių kunigaikštis Skomantas, dėl nesiliaujančių Vokietijos ordino puldinėjimų, pasitraukė į Rusią ne tik su šeima, bet ir su draugais. Kuriantis ir plečiantis valstybėms, atsiranda diplomatiniai santykiai, luomai ir įvairios dvaro pareigos. Nuo XIV a. šalia kunigaikščių pradedama minėti bajorija, palyda, dvariškiai, tarnai. Vienas pirmųjų minimų valdovo dvaro pareigūnų buvo dvaro (vėliau – didysis) maršalka Stanislovas Čupurna – vienas artimiausių didžiojo kunigaikščio Vytauto aplinkos žmonių, kuris rūpinosi dvaro ceremonialu ir vadovo apsauga.
Vadovo statusas dažnai lemdavo ir apsaugos dydį. Jogailos apsaugoje išskirtinę socialinę padėtį užėmė apie trylika kunigaikščių ir didikų. Žalgirio mūšio kovos lauke karaliaus apsaugos būrį sudarė šešiasdešimt iečių. Karaliaus apsaugos būrys turėjo išskirtinį savo ženklą ‒ vėliavą, kurioje buvo pavaizduotas baltasis erelis.
Siekiant sumažinti interesų grupių įtaką valdovo aplinkai bei nužudymo riziką, Europos valdovai pradeda samdyti karius savo apsaugai iš kitų šalių. XVI a. pradžioje už Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio ir Lenkijos Karaliaus Aleksandro Jogailaičio saugumą tiesiogiai buvo atsakingi šeši landsknechtai, kuriuos 1501 m. pakeitė šveicarų samdiniai. Landsknechtai – XV a. pab.–XVI a. Šventosios Romos imperijoje buvo paplitę vokiškos kilmės samdiniai, profesionalūs kariai, kurių svarba augo visoje Europoje. Profesionalumas reikalavo specifinio ir nuoseklaus pasirengimo, įgūdžių perdavimui buvo reikalingas tradicijos susiklostymas.
Tuo tarpu šveicarai jau nuo XIV a. Europoje garsėjo kaip disciplinuoti kariai samdiniai. 1505 m. pirmą kartą šveicarų samdiniai minimi kaip popiežiaus Julijaus II apsaugą sudarantys kariai.
Po Žygimanto Senojo mirties Abiejų Tautų Respublika (toliau – ATR) tapo elekcine monarchija. Kiekvienas pretendentas į sostą privalėjo pasirašyti dokumentus, vadinamuosius pacta conventa ir Henriko artikulus, kuriais vadovas įsipareigodavo savo tautai. Zigmantas Vaza, 1587 m. pasirašydamas pacta conventa, dvyliktuoju punktu įsipareigojo savo apsaugą ir jos vadovą skirti tik iš vietinių Lenkijos karalystės ir LDK gyventojų. Detaliau vadovo apsauga reglamentuojama 1646 m. Lenkijos Karaliaus ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vladislovo Vazos išleistoje konstitucijoje. Valdovo asmens apsaugos dalinys įvardijamas kaip gvardija, susidedantis iš vietinių (ne daugiau kaip 1200 karių), kurių išlaikymu turi rūpintis pats valdovas. Tačiau skaičiai dėl istorinių aplinkybių nuolat kito ir, istorikų skaičiavimu, XVIII a. trečiajame ketvirtyje gvardiją sudarė 318 raitelių ir 609 pėstininkai.
Karūnos gvardija rūpinosi ne tik vadovo saugumu, bet ir malšino bajorų smurto proveržius teismų ar valstybinių institucijų susirinkimų metu. Taip pat, XVIII a. gvardija sietina ir su monarcho dažniausiai lankomų rezidencijų, to laiko centrinių valdžios institucijų apsauga. Šiuo periodu išryškėja gvardijos, kaip institucijos paveikslas.
Baigiantis Pirmajam Pasauliniam karui 1918 m. vasario 16 d. Lietuva paskelbia nepriklausomybę. Dėl politinių aplinkybių kaitos valstybinių institucijų apsaugos klausimas iškilo jau pirmajai Nepriklausomos Lietuvos vyriausybei. Pirmoji sargyba prie Lietuvos Tarybos rūmų Vilniuje buvo pastatyta 1918 m. lapkričio 11 d., nes tuo metu Lietuvos sostinėje pradėjo formuotis pro-bolševikinės kareivių tarybos – soldatenratai, o po miestą žygiuodami mitingavo vokiečių kareiviai.
1919 m. balandžio 4 d. išrinkus prezidentu Antaną Smetoną, jis tapo pirmuoju saugomu asmeniu. Prie jo buto, vėliau prie Kauno gubernijos gubernatoriaus rūmų, kurie visą tarpukarį išliko Prezidento rūmais, buvo paskirti 6 sargybiniai ir jų viršininkas. Sargybai buvo teikiamas išskirtinis dėmesys: stengtasi atrinkti geriausiai pasirengusius, išsilavinusius, tvarkingai atrodančius kareivius, nors pradžioje nebuvo pareigūnų, specialiai parengtų vykdyti asmenų apsaugos funkcijas. 1920 m. prezidentu išrinkus A. Stulginskį iš Kauno komendantūros sargybos sąrašo išbraukti Prezidento rūmai. Nuolatinė Prezidento rūmų sargyba buvo atnaujinta 1924 m. vasario 22 d., paskyrus 7 žmones ir nenutraukiamai vykdyta iki pat valstybės okupacijos 1940 m. birželio 15 d.
Tarpukario Prezidentų asmeninė apsauga nebuvo vienoda. Pavyzdžiui, K. Grinius nematė būtinybės būti saugomu asmeniu ir vaikščiojo vienas. Galbūt dėl to 1926 m. gruodžio 17 d. naktį karo aviacijos karininkams taip lengvai pavyko įsiveržti į Prezidento rūmus ir pareikalauti atsistatydinti iš pareigų.
Be Lietuvos Respublikos prezidentų 1926–1929 m. buvo saugomas ir Ministras pirmininkas A. Voldemaras. Jo apsauga pirmiausiai rūpinosi asmeninis adjutantas, kuris žuvo per pasikėsinimą, vėliau – viešosios ir kriminalinės policijos policininkai.
1933 m. buvo įkurta tikroji Vadovybės apsaugos tarnybos pirmtakė – VSD Ypatingojo skyriaus apsaugos dalis, kurios pareigūnai organizavo ir vykdė svarbiausių valstybės pareigūnų ir institucijų apsaugą XX ketvirtajame dešimtmetyje.
Ypatingąjį skyrių sudarė trys dalys: sekimo, apsaugos ir bendroji. Sekimo dalis vykdė sekimą, apsaugos dalis turėjo saugoti asmenis, butus ir vietas, o bendroji dalis – techniškai apdorodavo sekimo ir apsaugos dalių duomenis ir atliko skyriaus raštinius darbus. Ypatingojo skyriaus žmonės buvo laikomi slaptaisiais departamento darbuotojais, buvo saugomas jų konfidencialumas, apie juos nebuvo susirašinėjama, jų pavardes slėpė slapyvardžiai, jie turėjo nešioti šaunamuosius ginklus, vilkėti įvairią uniformą bei turėjo saugumo policijos tarnautojo statusą.
Nuo 1934 m. Ypatingojo skyriaus apsaugos dalis rūpinosi ir vyriausybės narių saugumu. Buvo vykdomas prevencinis informacijos rinkimas, taip siekiant apsaugoti nuo galimų išpuolių. Nuo 1938 m. pradedamas nuolat saugoti Ministras Pirmininkas ir kai kurie ministrai.
Antrosios sovietinės okupacijos sąlygomis Lietuvos partizanų vadai buvo aukščiausia Lietuvos vadovybė, dėl to, nors ir ne centralizuotai, jų apsaugą vykdė skirtingos partizanų grupės. Arčiausiai vado stovėjo vado adjutantas. Jis vykdė vado nurodymus, teikė jam pagalbą ir rūpinosi jo apsauga. Vado adjutantą galima vadinti šiuolaikiniu artimos apsaugos pareigūnu. Neretai, visada būdamas šalia vado, adjutantas kartu su juo ir mirdavo. Vado adjutantui pavaldūs buvo vadovybės pagalbiniai pareigūnai, kurie padėjo užtikrinti vadovybės apsaugą.
Partizanų apygardų vadavietės neretai turėjo savo apsaugos grupes, kurios rūpinosi ne tik pačio vadavietės saugumu, bet ir viso rajono, kuriame būdavo įkuriama vadavietė, viešąja tvarka. Partizanų vadų susitikimai buvo saugomi atskirai keliais žiedais (lygiais). Aplink susitikimo vietą buvo išdėliojami sargybos postai, kurie negalėjo būti nutolę toliau nei 300 m. Kitas žiedas – slapukai – užtikrindavo, kad partizanai nebus užklupti netikėtai.
Nepriklausomai nuo to, kad nebuvo vieno apsaugą reglamentuojančio teisės akto, partizanai kaip niekas kitas privalėjo rūpintis saugumu ir konspiracija, nes nesėkmės atveju vadaviečių ir bunkerių vietas tekdavo keisti, o tai kainavo daug laiko, žmogiškųjų išteklių ir kraujo.
1988 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui aktyviai žengiant nepriklausomybės atgavimo link, Artūro Skučo iniciatyva formuojasi „žaliaraiščiai“ – imtynininkai, boksininkai, irkluotojai, sunkumų kilnotojai, rytų kovos menų atstovai, kurie užtikrino viešąją tvarką Sąjūdžio organizuojamuose renginiuose. 1990 m. sausio mėnesį „žaliaraiščiai“ pradeda savo iniciatyva visą parą saugoti Sąjūdžio tarybos pirmininką prof. V. Lansbergį.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 m. kovo mėnesį Sovietų kariuomenė pradėjo užiminėti valstybinius objektus. Šie veiksmai iškėlė poreikį užtikrinti Aukščiausiosios Tarybos pirmininko saugumą ir lėmė 1990 m. balandžio 11 d. Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos tarnybos įsteigimą. Tarnyba turėjo užtikrinti AT Pirmininko, Ministro Pirmininko ir, prireikus, deputatų apsaugą, svarbiausių valstybinių įstaigų ir jų įrenginių apsaugą, turėjo kaupti, tikrinti ir pateikti informaciją vadovybei apie gresiančius pavojus. Tačiau to meto Ministrė Pirmininkė K. Prunskienė apsaugos atsisakė. Ja rūpinosi VRM OMON pareigūnai.
1990 m. birželio 8 d. Vadovybės apsaugos tarnyba buvo pervadinta Aukščiausios Tarybos apsaugos skyriumi ir funkcionavo iki 1993 m. gegužės 18 d., kai buvo priimtas naujas įstatymas, įtvirtinęs Vadovybės apsaugos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos. Institucijai buvo suformuoti pagrindiniai uždaviniai – saugomų asmenų ir objektų apsauga bei kitos saugumo funkcijos.
Vadovybės apsaugos departamente prie VRM buvo tobulinami darbo principai, žmonių atrankos kriterijai ir keliamas pareigūnų profesionalumas.
2020 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujasis Vadovybės apsaugos įstatymas, kuriuo Tarnybai sugrąžintas istorinis Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos tarnybos pavadinimas bei savarankiškas statusas. Statutiniai pareigūnai tapo valstybės pareigūnais. Tačiau nepriklausomai nuo pokyčių Tarnybos misija išliko tokia pati – gerbiant žmogaus teises ir laisves saugoti valstybės vadovus ir oficialius Lietuvos Respublikos svečius.
